Justinui lobį iškasus, nukrito ir man pasagėlė...
Ištrauka iš http://kulturossavaite.wordpress.com/2006/03/08/pabusti-su-eilerasciu-burnoje/#more-55

Noriu klausti apie tam tikrą atstumą tarp Tavo paties asmenybinių dalykų ir teksto. Knygoje „Kitas pasaulis“ rašei, kad „Vakarų poetas žaidžia žodžiais, o rytietis – kančia. Ir tragiškiausias yra skausmu žaidžiantis poetas, kuriam Dievas pagailėjo talento“. Ar esama tam tikro atstumo tarp žaidimo žodžiais, Tavo stilistikos ir tikrosios kančios?


Atstumas, Jolanta, atsiranda jau parašius pirmą frazę. Tarp manęs ir teksto, tarp teksto – ir pasaulio. Mes puikiai žinome, kad įžodinti savą patirtį ar savas jausenas – tai ne lauką pereiti. Pameni tą Ludwigo Wittgensteino taisyklę, kad apie tai, apie ką negalima kalbėti, reikia tylėti, ar ne? Tai štai, man regis, kad literatūra nuolat bando tą L. Wittgensteino tezę paneigti. Todėl rašydamas visą laiką jauti ir velnišką pagundą įveikti įvairius tabu, ir kažkokią metafizinę baimę. Čia kiekvieno rašytojo kančios šaltinis. Todėl distancija yra neišvengiama. Galbūt suvokėjui sunkiau apie tai galvoti, jis visada kičinės kolektyvinės pasąmonės stumiamas linkęs tapatinti autorių ir tekstą. Kartais autorius mažumėlę netgi ir provokuoja skaitytoją tarsi sakydamas: gal tamsta ir neklysti, štai koks aš vis dėlto monstras, koks Vladas Dracula ir pan. Bet atstumo, apie kurį Jūs klausiate, be abejo, esama. Tik, viena vertus, eseistika vis dėlto intymesnis žanras, ji kiekviename žingsnyje kažką praneša apie autorių kaip apie žmogų. Mano knygoje nėra jokių pramanų, apdainuoju tai, ką matau. Tokia strategija rizikinga. O kas, jeigu tasai asmenybinis autoriaus stuburas neįdomus? Kas, jeigu jo pagavos ar atjautos – zuikių dainos? Juk skaitytojas gali paklausti: o kodėl aš turėčiau šitai karuselei pasiduoti? Čia esama tikrų pavojų, tikros rizikos, bet menas, kaip jau sakėme, pagal apibrėžimą labai pavojingas dalykas. Labai nesaugus seksas.

Toliau kūrybinu.
Šitas special for SielojRamu

Aistra degti

Vidurnakčio tyloje įkyriai burzgė šaldytuvas. Butas skendėjo tamsoje iki pat rašomojo stalo, kur prie šviečiančio kompiuterio ekrano, stalinės lempos kaitinamu skruostu sėdėjo Ana. Retkarčiais ji pakeldavo akis ir dirsteldavo pro langą – šiąnakt turėjo būti pilnatis, tačiau lempos šviesa lango atspindy piešė tik jos pačios veidą.

„Na, dar du sakiniai ir užteks“, - pasiražė į viršų iškeldama rankas ir plačiai nusižiovaudama. Kieme kažkas tarkštelėjo. Ana akimirksniui sustingo, veidu šmėkštelėjo išgąstis. Purkštelėjo juokdamasi pati iš savęs – kieme tikriausiai baladojosi eiliniai girtuokliai. O juk visai neseniai mokyklos vaikiščiai po langais klykavo „ana – bielaja, ana – krasivaja, kak rusalka Čydara liubimaja“ (ji balta, ji graži, kaip Čydaro mylima undinė).

Jaunas, tik ką mokslus baigęs literatūros mokytojas Čydaras neturėjo blogų minčių, kad lengvai per aštuntokų pamoką ištarti žodžiai uždės Anai kelerių metų patyčias... Tada žvelgdamas į klasės dienyną, pakvietė ją atsakinėti prie lentos. Žvelgdamas į šviesaplaukę mergaičiukę padeklamavo:
„It was many and many a year ago,
In a kingdom by the sea,
That a maiden there lived whom you may know
By the name of Annabel Lee... Taip parašė Edgar Allan Poe“.

( toliau labai daug raidžių )

1. Atrodo, šių metų vasario 16-ioji bus linksmesnė - vietoj graudulingų patriotų minų (kodėl mūsų visos valstybinės šventės liūdnos?) reiks dairytis Užgavėnių persirengėlių: http://day.lt/diena/2010.02.16
Galės tautiečiai Morę deginti prie Seimo

2. Patraukė į eko lankas. Dar neišaiškinto būdo aplinkybėms lėmus. Na, bet kaip šiandien sakiau: "Geriau jau bandyti ir rizikuoti..."

3. Triušiui vasaris reiškia pavasarį - morčius :)

Vakar po pietų dingo internetas. Televizija irgi. Kažkokia avarija, Teo tvarkė tvarkė, sutemo ir... nesutvarkė. Šiandien trys Teo mikroautobusai atvežė ir internetą.
Vakar dienos reziumė: beveik pabaigtas tekstas, kurį stenėjau kažkelintą savaitę, ir pažiūrėti du filmai per kompą. Dzejus pagaliau skaitė knygą.
Taip išeina, reik dažniau atsijungt nuo pasaulio... Nes kai prisijungi, tai toks įspūdis, kad viskas griūna ir nieko nespėju.

Mane kartais nervina tas nesibaigiantis pravertų lūpų kultas - kur tik žiūriu, reklamose, fotosesijoje, madų žurnaluose (...) visos manekenės, aktorės ir dar biležin kuo garsios merginos ir moterys išsižiojusios. Kvepia dirbtiniu geismu... Matyt, "nesueina" lūpos iš putlumo :D
Kaip sykį žymus fotografas dalinosi "Olialia" mergaičių fotografavimo ypatumais: "Aš jai sakau "pasilenk", ji išsižioja" :)

Kas sakė, kad nebėra humoristinės spaudos? Šiandien radom pašto dėžutėje "Select" katalogą. Vieni džiaugsmai, kone iki ašarų :)
"Nuostabus laisvalaikio kostiumas", tinkantis tiek vyrui, tiek moteriai. Iki XXXXL dydžio :)
Arba saulės akiniai, nešiojami ant įprastų akinių - tikras išsigelbėjimas akinius nešiojantiems žmonėms.
Liemenėles priedai, sukabinantys petnešėles per nugaros vidurį, kad galėtumėte nešioti berankovius marškinėlius.
Itin natūraliai atrodanti dirbtinė gėlė, vau!
Klaikus dvipusis baldų užtiesalas-pledas.
O gal kūną valantys pleistrai, klijuojami ant padų?
Portatyvinis (taip ir parašyta) tualetas vyrams ir moterims...
Ne, žymiai geriau - pusiau permanentinis makiažas! Akių pieštukai, kurių dažai išlieka iki 4 dienų :)
Natūralios odos striukės, batai ir rankinės, nuotraukose atrodantys kaip iš dirbtinės odos...
Kišeninis pjūklas su karbono (?) ašmenimis tik už 29,90 Lt! Ar gali netikėti, kad jis pjauna metalą, betoną, geležį ir medį? :)
Na, tai reikia pamatyti :) Įdomu, ar yra naivuolių, kurie užsisakinėja į namus šio šlamšto?...

Buvau pūgoj. Šššššalta!
Parėjusi dar ilgai nenusimoviau pirštinių.
Autobuse pagavo be talonėlio važiavusią moterį - įlipusi kalbėjo telefonu, nespėjo pažymėti. Išrašė baudą, ji pradėjo rypauti, kad už tokią sumą tris savaites pragyvena... Et. Neskanu burnoj.

Visai ne mano daržas ir ne mano rūpestis, tik šiaip Facebooke:
"Aš esu už LGBT ir juos palaikančiųjų eitynes 2010-ųjų gegužę!" - 933 nariai,
"Aš esu prieš homoseksualistų paradą Vilniuje 2010 gegužę" - 6367 fanai.

Nesigalvoja ir nesirašo. Gyvenasi bent jau.

Man patinka pirkti daiktus ir produktus, kai galiu juos gyvai matyti, rinktis, uostyti, matuotis, liesti (išskaidyti pagal atskiras prekių grupes). Bet aš velniškai interneto žmogus: kompiuteryje pavartyti meniu prieš einant į kavinę, pažiūrėti kompanijos tinklalapį ar gauti naujienlaiškį - įprasta. Nors retai ką perku internetu, jei įmanoma tvarkyti įvairius reikalus čia ir dabar, nekeliant kojos į lauką, tą aš ir darau.

Pasidalinsiu šios dienos atradimu: http://www.sturmuzuvys.lt/
Mano taip išgirtas "Šturmų švyturys" pradėjo internetu prekiauti rūkytomis žuvimis. Labai skanus tinklalapis, vat matosi, kad žmonės su meile dirba.
Kaip suprantu, dar vienas pagyriamasis įrašas ir jau galiu tikėtis nuolaidos, ne? :)

Mano didysis žmogau, kad tau nieko neskaudėtų, kad nejaustum nei skausmo, nei baimės. Kad žaizdos trauktųsi kaip lotoso žiedas į pumpurą, o prisilietimai būtų švelnūs. Kad greičiau grįžtum namo.
<...>
Šiandien žiauriai šalta. Apsitutuluosiu kaip bobutė ir važiuosiu Dzejaus lankyt.

Ne pavasaris dar, bet jau tuoj tuoj. Saulėtas dangus raumenyse budina miegančius beprotukus. Taip, tuos pačius, kurie verčia mane lėkti, judėti, skristi.
Praėjusiais metais dviračių sezoną atidarėme gana anksti - kovo 15 d. Kaip atsimenu, miške dar buvo sniego ir ledo, bet gatvės - ganėtinai sausos. Šiemet tikiuosi kažko panašaus - taigi jei pasiseks, po dviejų mėnesių, gal greičiau, pradėsime vėl minti. Vėl ir vėl.
Šiems metams buriu, kad numintume senokai geidžiamus maršrutus: iš Vilniaus į Dubingius (55 km), Smiltynė - Nida (50 km).
Taip pat stiprinsime draugystę su "Lietuvos geležinkeliais", jei šie ir vėl pasiūlys gerų akcijų, kaip 2008 m. Kalbama, kad kuriamos LG lojalumo kortelės turės nuolaidų dviratininkams, labai tikiuosi. Tada dviračiai bus įkinkyti ir Šiauliuose: nuo traukinių stoties iki mano tėvų namų (~25 km), kitą dieną iki Kryžių kalno (~10-15 km).
O toliau kiek fantazija neš. Gal pakartosime Rumšiškes, Neries kairiojo kranto turizmo trasą. Žinoma, minsime ir į Trakus, nedaug trūksta pritempti šį maršrutą iki tradicijos.
Bus ir naktinių pasivažinėjimų, kodėl gi ne. 2008-ųjų "Tebūnie naktis" buvo būtent tokia. Paraštėse pasižymiu, kad rudenį pamečiau priekinį žibuką, tačiau prie vairalazdės galima pritvirtinti LED'inę galvos lempą, kurios nė karto nenaudojau.
Planuose kol kas nėra tik ilgadienių žygių su nakvyne palapinėse - nelabai norisi dviračius apkrauti manta (palapinė, miegmaišiai). Ir kažin ar ramiai miegočiau naktį, palikusi prie beržo prirakintą dviratį.

Šį įrašą įkvėpė:


Taigi. Noro yra, belieka, kad būtų sveikatos ir gero oro.
Ir kad šių metų pirkiniuose atsirastų vietos geriems šalmams - tai itin svarbi, tačiau nepigi investicija. Prie to paties dar reikia labai labai panorėti, kad dviračiai į servisą važiuotų tik eilinei apžiūrai, bet ne taisymui.

Tai visai nesvarbu. Niekas neprisimins. Tik žiūrint atgal, tarsi vartant seną nuotraukų albumą, stebiesi, iš kur nuotraukuose šie balti ilgi brūkšniai.
Ką jis tada pasakė? Ar aš šypsojausi? Kelintą valandą tai nutiko? Ar mano veido išraiška buvo keista?
Detalės, smulkmenos, akmenys ir smėlis. Visiškai nesvarbu.
Bet vis tiek viską reikia užrašyti. Atviru tekstu negalima, tada šifruojama, kaišiojama po kodais, raktažodžiais, o vėliau skaitai ir niekaip neatsimeni, ką reiškia šie žodžiai.
Kažkas išsitraukia žibantį cilindrą, spusteli mygtuką ir blinkt šviesos blyksnis - atmintis ištrinta.
Gyvenu kaip filme.

Šiaip TV daug nežiūrim, na, bet įsijungiam, neslėpsiu :)
Ir štai yra kelios laidos/-elės, kurias galima žiūrėti su šypsena.
"Susitikime virtuvėje" (TV3) - tobulas pozityvas su neblogais receptais. L.Samėnas - turbūt geriausias TV virėjas ever, į kurį malonu žiūrėti. Labai gera energija, dievaži.
"Kas tu toks?" (Lryto TV) - kiek žiūriu, tiek kikenu.

Viltis - mano motina, laukimas - mano tėvas.
Fronte nieko naujo, nebent kad pataikiau ant laiškų rašytojų. Šiandien vieni net paskambino, padėkojo ir palinkėjo sėkmės. Visiškai mažutė kontora, o pasielgė taip, kaip nei viena didesnė įmonė. Kad ir neigiamas atsakymas, bet džiugina.

Beprotiškai geidžiu pavasario.
Žvilgt į bulvių dėžę - daigiukus rodo, jau pajuto laiko virsmą link šilumos. Tuoj kelsimės su šviesa.

Teksto tešla sunkiai minkosi - A. čia tau. Bet gaudau pojūčius, tuoj keps ir pyragas.
Labiau susigundžiau ties aistromis. M. čia tau. Tekstas dėliojasi lengviau. Nors ir neįtikinamai.

Ir dar - labai gražiai sapnuoju.

Čia žiema mane veikia, ne kitaip. Dabar visada namie turiu miltų, cukraus, sviesto ir kiaušinių. Gaila, nemokamai elektros nedalina...
Pasidalinsiu keliais sausainių receptais.
Forelles cukriniai sausainiai labai pradžiugina tokias virtuvės nelaimėles kaip aš - tešla lengvai užminkoma, daug produktų nereikia, o sausainiai iškepa dieviški. Išorė traški, vidus minkštas. Tiesa, kitą dieną cukrinukai tampa sausesni, bet ne mažiau skanūs. Svarbiausia nepadauginti miltų.
Ignės sausainiai su kava sugundė pavadinimu, bet nenustebino sudėtimi. Tai va tas šaukštas maltos kavos daro stebuklus: tai buvo skaniausias ir kvapniausias tešlos kočiojimas ever. Iškepę sausainiai hmm niekuo labai neypatingi, gal tik neįprasto kavos aromato. Šiaip skanūs. Prisirijau kaip žaltys, vakarienės nebenoriu :) keista, kad Ignės foto sausainiai pilki, tamsūs - maniškiai gavosi šviesūs, na, normalūs sausainiai tik su kavos taškeliais.
Dar Sonatinos obuolių pyragas yra geras išradimas. Nesikepdavo man tie obuolių pyragai visiškai, o šis - kaip užburtas, du kartus kepiau, du kartus totalus apsivalgymas. Vienas bičiulis gyrėsi, kad ir jam pavyko, vadinasi, tikrai ne atsitiktinumas. Tiesa, šis pyragas žymiai skanesnis šaltas, nei šiltas.
Dabar savaitę nieko nekepsiu, pažadu :)

Paskutinė informacija: šįvakar "Būsi trečias" 18 val. Kas norit, ateikit :)
aptarsime lietuvišką blogosferą, apkalbėsim rašančius ir nerašančius, skaitysime ištraukas iš Užkalnio knygos... Em, o šiaip tai taukšim niekus ir niekučius. Kaip visada - nieko rimto.

Tu pakviesk mane į pasimatymą... Ne, į pasimatymus eisim atskirai, dabar gal pasidarom meet'ą?
"Su pa_radize va išrišom, kad gal visai nieko būtų susibėgt- gi LJ-iečiai sulaužė meetų tradiciją, tai kodėl gi nesusitikus? :)"
Šaltiniai teigia, kad aš nusiteikus rytoj pradėti norėti (reiškia, trečiadieniui planuojam), Pa_radizei skirtumo kaip ir nėra.
Laikas - pavakare, kada padorūs žmonės baigia darbą. Vieta - siūlom.
Galim trečiadienį, galim ketvirtadienį... bare, pusbary ar taške pas bobutę.
Faktas - penktadienį pa_radize palieka 2009 metų Europos kultūros sostinę, vėliau ją pamatyti bus mažoka šansų. Na, mažiau nei dabar :)

UPD: Susitikimo vieta "Būsi trečias", trečiadienį, nuo 18-19 val. Ok?

Pabambam? Pabambam.
Metų pradžioj tiesiai į anginos glėbį, iš jo išsisukus visom keturiom - į slogą. Šiandien vėl peršti gerklę. Oh tu devyniaragi, kur tie šalavijai ir druska...
Na ką, žuvis pūna nuo galvos, taip ir aš. Greičiau tas pavasaris ateitų.

Kaip jaučiatės padovanoję prastą dovaną? Aš, pavyzdžiui, suglumstu ir susigėstu. Nežinau, gal nemoku dovanoti, o gal kai kuriems žmonėms per sunku įtikti...

Nesakykit, ir jūs esate nors kartą gavę nei šiokią, nei tokią dovaną. Puiku, jei galite nereikalingą daiktą užkišti į spintos gilumą ir pamiršti. Blogiau - kai dovanotojas prikimba it erkė: ar naudoji mano dovanotą xxx, kodėl nevilki dovanotu yyy?

Ir nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima (kas nežino, pagal arklio dantų nusidėvėjimą sprendžiamas jo amžius, o nuo amžiaus priklauso darbingumas), kartais norisi, kad į tuos dantis nežiūrėtų pats dovanotojas.

Iš savo patirties galiu patarti: nedovanokite žmonėms hobių, kuriais jie neužsiima, t.y. nekurkite jiems naujo pomėgio - pavyzdžiui, dovanodami arklio statulėlę, nesitikėkite, kad apdovanotasis ims kolekcionuoti viską apie arklius, taip išgelbėdami jus nuo galvosūpio "ką dovanoti" penkeriems metams į priekį. Net jei žmogus išties myli žirgus, tai nereiškia, kad mėgsta ir dulkes lentynose renkantį kičą.

Beje, apie pomėgius - dovanodami daiktus, susijusius su mėgstama veikla, visada rizikuojate prašauti. Knygius gal jau turės dovanojamą knygą, o patyręs dviratininkas šyptels, gavęs pigią dviračio lempą, fotografas - nuotraukų rėmelį. Išeitis - dovanų čekiai, aš juos laaaabai mėgstu :)

Taip pat nedovanokite išlaidų: sako, buvo užėjęs bumas dovanoti jaunavedžiams pirmąją įmoką už "Zepter" puodus - likusias įmokas per kažkiek metų turėjo sumokėti patys jaunavedžiai, ir tai buvo gerokai didesnė suma, nei padovanota įmoka. Klausimą, ar jaunai šeimai reikėjo tų puodų, visi pamiršo. Kaip ir kitą - ar jie po kelerių metų dar galės ir norės mokėti... Taigi nedovanokite ir kelionės, jei žmogui teks joje išleisti nemenką sumą pinigų. Gal vietoj padovanoto skrydžio į užsienį būtų užtekę savaitgalio Druskininkuose all included?

Dar viena gudrybė: nedovanokite pinigų kažkokiam daiktui pirkti, jei nesate įsitikinę, kad žmogus tikrai jo nori ar planuoja pirkti. Puikus pavyzdys: man mama dovanojo pinigėlių tai mėsmalei, tai bulvių tarkavimo mašinai pirkti, nors aš jų nenorėjau. Pirkau užuolaidas ir pan. - daiktus, kurių man labiau reikėjo ir norėjosi. Bet kadangi mamai atrodė kitaip, aš vis tiek gavau dovanų bulvių tarkavimo mašiną. Neblogas daiktas, nesiskundžiu. Mintyse jau ruošiu vietą naujai mėsmalei, nes pinigėlių jai pirkti jau nebeduoda - pasimokė :)))

Štai taip.
Ir neklausinėkite, ar žmogus naudoja jūsų dovanas - neverskite jo meluoti, jei jam jos nepatiko, ar jaustis per mažai dėkingu, jei vis dėlto patiko. Norės - pats padėkos ir primins kitame pokalbyje, kai susitiksite.

Balsai iš anapus. Negera mintis. Tiksliau, toks vat pirmas įspūdis. Paskui ateina suvokimas, kad šitas dviejų moterų pokalbio murmesys į namus įkrenta iš gartraukio. Pasižymim - reikia kažkokio vožtuvo ir garsai dings.

Kaip tada, per naktį sėdint laidotuvių rūmuose, tyloje vis girdėjosi žmonių kalba, lyg trumpi moters balso šūktelėjimai. Protarpiais atrodydavo, kad kažkas yra koridoriuje, braižosi aplink langus... o gal tiesiog nerimsta dvasios. Rytui išaušus kažkas atrado, kad tai tebuvo pritildytas muzikos taškas, visą laiką leidžiantis maldas ir giesmes. Paslaptis dingo - bet man, per visą naktį išbudėjus, jau nebebuvo svarbu.

Ar klausotės muzikos iki galo? Kai dar buvo kasetės, pasibaigus muzikai tęsdavosi kelios sekundės tylos ir traškesių, kol juostelė sustodavo ir magnetofono mygtukas gąsdinančiai klakteldavo. Šiuo metu populiariau į tą tylą įtraukti paslėptą bonus track. Bet ir po jo, neretai išgąsdinančio savo netikėtumu, kartais būna tyla.

Pagavau save šnabždančią - lūpos kartoja, ką parašiau... Sniego periodas. Turbūt pamečiau vožtuvą.

Kai aš buvau mažas vaikas ir vaikystė buvo tyras džiaugsmas be jokių pedofilijos skandalų ar nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymų, buvo populiarūs susirašinėjimo draugai. Susirasdavai adresą vaikiško žurnalo tam tikrame skyrelyje ir pasiųsdavai virpulingai nekantrų laišką kažkur į Plungę ar Vilkaviškį, laukdamas atsakymo. Tai buvo pati geriausia minčių kelionė, užtrukdavusi kelias dienas - gauti atsakymą, jo laukti, kažko klausti buvo žymiai smagiau, spalvingiau nei dabar kelių sekundžių greičiu subilsnoti klaviatūroje tekstą ir iškart gauti atsakymą.

Nežinau kaip kam, bet man gana greitai atsibosdavo rašyti laiškus. Būdavo, gauni laišką ir neatrašai savaitę, dvi, mėnesį... Vėliau susirandi kažkur užkištą voką su adresu ir rašai atsiprašymą su melagingais pasiteisinimais, kodėl nerašei. Anksčiau ar vėliau susirašinėjimas negrįžtamai nutrūkdavo. Atrasdavai, kad neturi ką pasakoti, ir, o siaube, nesi toks įdomus, kaip pačiam iki šiol atrodė. Arba suprasdavai, kad negali girtis, jog vėl braidei didelėje vonioje, iš kurios geria kolūkio karvės, ir tavo kojas išbėrė raudonom dėmėm - negali, nes miesto vaikas nesupras. O žmonės taip nori būti suprasti... Ypač vaikai.

( skaityti toliau )