Smėlio smiltys, vėjo mintys

Namuose žiūrime Gala. Tiksliau, dalį to, ką siūlo Gala, nes žiūrimus kanalus būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Vis įkišu nosį į videonuomą, nes kartą per savaitę vienas filmas būna nemokamai.
Nežinau, pagal kokius kriterijus jie ten filmus deda, bet vis pataikau ant tokių ala pikantiškų. Nemokamai.

Jau žiūrėjau "Imagine Me & You". Kaip mergina savo vestuvių dieną pamilsta gėlininkę, na ir visas siužetas ritasi per negaliu/noriu/nežinau ką daryti su tikrai gražiomis scenomis, kaip merginos bučiuojasi :) taip išeina, kad homofobams šis filmas turėtų labai nepatikti. Na ir kas, kad "išdykauja" moterys, ale vis tiek taip išeina, kad "nenormalios"! :) manau, šis filmas netgi galėtų hetero moteras paskatinti tapti homo. Kur žiūri Gražulis?!!! O pats filmas gražus, beje.



Toliau nemokamai žiūrėjau "The Libertine". Pasileidėlis Johnny Depp šiame filme girtuokliauja, leidžia laiką su laisvo elgesio moterimis ir rašo eiles - iššaukiančias, nepagarbias, nepadorias ir įžeidžiančias. Toks irgi visai nieko filmas, kuriame "nederamai propaguojamas" palaidas gyvenimo būdas. Na, bet filmas kapsto gana giliai, tie gašlumai tėra tik forma.



Dabar žiūriu "Where the truth lies". Pasak obuolys.lt filmas su pikantiškomis sekso scenomis. Na, yra kelios tokios, kurios vargu bau ar nustebintų šiuolaikinį kinomaną, tačiau užtektų keliose vietose atidengti tai, kas uždengta, ir tai jau būtų pornografija. Pats siužetas vidutiniškas, žiūrėti sutelkus dėmesį neišeina. Nelabai ir verta :)



Taigi vat kokia ta mūsų Gala. Nepadori :)

Šaldytuve stingsta antras sluoksnis želė. Škias bus vasariškas desertas. Ant viršaus pribėriau mėlynių - kai išversiu šitą liurliantį stebuklą į lėkštę, mėlynės bus apačioje.
Vakar į lovos kampą susitrenkiau koją. Skauda man, o kaip jaučiasi lova, nežinau. Užėjo mat šišas tvarkytis, besukant ratus miegamajame nepataikiau į teisingą trajektoriją. Bumpt. Kosminių kūnų judėjimas turi savo tvarką, chaoso danguje nėra. Tarkim.
Mėlynių vasara. Vos tik viena pradingsta, tuoj kita užmėlynuoja. Jeigu dzejus sugeba į dviračio pedalą prasirėžti blauzdą, tai aš nepaaiškinamu būdu trinkteliu koją iki mėlynės. Vieną vienintelį kartą skėliau iki kraujo, bet čia mano kaltė: Trakų pontoninio tilto arką bandžiau įveikti, nepaskaičiavusi "kelio" statėjimo - oplia, virstam aukštielniki, dviratis ant manęs, aš - į tilto turėklus, pedalas per kelią čirkšt... Nedaug, bet pamoka gera.
Dar viena žaibiška pamokėlė - jei yra galimybė mūvėti pirštines, mūvėk. Paskutinį kartą išsukant iš stataus miško keliuko į žvyrkelį, sugebėjau pamesti vairą viena ranka - nejuokinga, galima skaudžiai kristi. Vasarą pirštinės blogos tuo, kad rankos įdega kolūkietišku įdegiu, nes dar nėra tokių pištinių, kur viršutinė plaštakos dalis būtų visiškai apnuoginta. Geros tuo, kad delnai neslidinėja ant vairo rankenėlių. O delnai prakaituoja, patikėk manim. Padėtį išgelbėti gali tik grubesnės faktūros rankenelės, bet jų minusas - juodai paskausta delnus.
Ką dar. Matyk ir būk matomas. Ne, ne apie atspindinčias liemenes šįkart, apie lempas. Tu nesijuok, ok, bet dzejus vakar iš Honkongo gavo siuntą - dvi lempas, dedamas ant kaktos. Na, kaip šachtininkų. Sako, važinėsimės su jomis naktį. Hm. Atrodo juokingai. Žinoma, aš suprantu, kad 37 diodai tai čia yra superinis reikalas "i vsio takoe", bet gal aš tą lempą užtempsiu ant vairo iškyšos, o ne sau ant kaktos...
Nusidažiau plaukus. Kiekvieną kartą trypčiodama prie dažų lentynos nepamenu, kokiais dažiau paskutinį kartą, tai tenka žaisti En-Den-Du-Paparmali-U ir paskui sėdėti, va, kaip dabar, šiek tiek susiraukus dėl galutinio rezultato. Spalvos kodas - šokoladas. Sorry, tokio šokolado su raudonu atspalviu dar nemačiau. Arba ryžos farieva, arba per savaitę pabluks ir pamažu pavirsiu savimi/priprasiu. Nieko naujo.
Einu, pasidarysiu kavos ir parašysiu kelis laiškus. Vakar neturėjau įkvėpimo.

Vakar pasikartojome senokai bematytą Kusturicos "Morčius, arba katytė juoda, o katinas baltas" (Black Cat, White Cat / Crna macka, beli macor). Pakrizenau, pakvykavau. Nes iš pradžių atrodė, kad filmą matau pirmą kartą, o į pabaigą atmintis atgamino, pala, esu jau mačiusi šitą :)

Šiandien siūlau biškiuką pakrutint kaulus su Goran Bregovic "Bubamara" :)

Ką tik atsidariau butelį naujo Lietuvoje alaus "Chodovar Černa". Pirmi trys gurkšniai - įsimylėjau. Sodrus, karstelėjęs skonis su stipriu karamelės/kavos puskoniu. Ir... kodėl taip greitai skonio receptoriai pripranta prie ragaujamo gėrimo? Geriant toliau, nebejaučiu karamelės taip stipriai. Malonumo skalė krenta žemyn, bet burnoje lieka skanus kartumas.
Palyginus su iki šiol vartotu "Budweiser Samson Cerny" alumi džiugina mažesnė kaina - 2,28 Lt. Kuris iš jų skanesnis - velnias žino, negaliu dabar pasakyt. Bet manau, kad šitą "Chodovar Černa" drąsiai galiu įtraukti į savo tamsiųjų alų racioną :) jei pasiekus paskutinį gurkšnį, neapsigalvosiu.

Pasiilgstu Klaipėdos. Ypač tokiomis dienomis, kaip ši, kaip vakar, o gal net ir kaip rytoj - šilta, vėjelis pučia, saulė blyksi iš po plono debesų merliaus. Čiumpi kuprinukę, grūdi ploną rankšluostį, deginimosi pienelį ir šlepsi iki parduotuvės - tradiciškai bandelių su varške, poros bananų ir buteliuko mineralinio. Stotelėje sulauki 6 autobuso ir važiuoji iki galo - į Melnragę. Jei norisi į Smiltynę - išlipi prie Muzikinio teatro ir palei Danę akmeniniu grindiniu nutauški į Senąją Perkėlą. Kasa - vieną bilietą - ačiū - prašom. Leki į jau besiruošiantį išplaukti keltą, kaborojies į antrą aukštą ir atsiduodi vėjams ir žuvėdroms.
Jūra, jūra... saulė, smėlis, vėjas... ir kas svarbiausia - moterų pliažas. In puris naturalibus - kai oras glamonėja kiekvieną odos milimetrą, kai esi vienas ir drabužiais nedalomas į atskiras kūno dalis. Mėgstu tą saulės paliktą kvapą, štai ir dabar sulenkiu ranką ir kišu nosį tarp žasto ir dilbio. Kvepia.
Nebėr. Yra, bet ne čia. Nesutampa dviejų miestų erdvės. Akmuo ir smėlis. Upė ir jūra. Vanduo vanduo vanduo.

Šįryt myniau dviračiu iki Panoramos. Per drąsi palaidinė, per drąsūs pėsčiųjų žvilgsniai. Susitikau su drauge, apsikeitėm pasiskolintais daiktais. Tada tiesiai per aplinkui įsukau į Eurovelo ir pataikiau į kažkokį vietinės reikšmės pliažą.
Saulė šykštoka, nekaršta, maudytis nesinori. Skaičiau žurnalą, vis dėbteldama į prie stulpo prirakintą dviratį, lyg kas ruoštųsi įveikti tą kilograminę metalo spyną. Bandžiau užmegzti akių kontaktą su čiabuviais, bet vaikinai pernelyg domėjosi savo raumenimis, o merginos - krūtimis ir ant rankšluoščio rėpliojančiomis skruzdėmis. Ne, naujų pažinčių neieškau. Šiaip žmones tyrinėju.
Viena porelė pusbalsiu ėmė aptarinėti mano tatuiruotę. Apsimečiau, kad negirdžiu ir netyčia pariečiau koją atsukdama jiems užpakalį. Kai susitinku naują žmogų, aš nesakau jam, kad "Ogo, koks jūsų didelis antsvoris" arba "O tokią ilgą barzdą seniai turi?" Geriausia pradėti nuo oro, aplinkos, o jei žmogų šiek tiek pažįsti, tai nuo elementarių dalykų, kurių nežinai, bet mielai sužinotum tai akimirkai, be jokio pasiryžimo atsiminti tai iki kito karto. Bet jie su manimi nekalbėjo, o aš neturėjau tikslo atsiminti jų veidų.

Užtat su kai kuriais žmonėmis norisi kalbėtis. Bet vis prasilenkiame laike ir erdvėje. Nesutampa kosmoso kryptys. Ir nesuprasi, ar čia aplinkybės nedėkingos, ar aš vėl neprotingai noriu.

Ką čia parašiau?

I've now got the new LiveJournal Messenger. My Windows Live ID is ashtroka@livejournal.com. Sign up now and we can chat! Jo, esu reklamos auka. Prieš kelis mėnesius save mažinau netuose, dabar vėl platinu... šalia skype, snukiaknygės chato, dar ir LJ chatą įsijungiau... spėju, nebus laiko gyvent - reikės chatint visą laiką :) o gal chatint ir yra gyvenimas... tiesa slypi anapus, pasakytų Skali ir Malderis, ar kaip jie ten... Pats didžiausias ateivis žmonijos istorijoje yra pats žmogus :) stay connected :)

Balsas iš miegamojo: "Noriu persikėlio!"
Sėdintis svetainėje ant sofos burbteli: "Už keturių minučių".
Lipu iš lovos ir šokliuoju į virtuvę: "Princesė keturių minučių nelauks".
Taip va ir gyvename. Patogiai.

Nežinau kas pasidarė gėlėms - na, toms su lapais, ne kaktusams. Orchidėja vis dar tebežydi (nuo vasario!), negana to pradėjo leisti naują stiebą - bus dar viena žiedų partija? Apakau, nugriuvau, praregėjau, atsikėliau. Antrasis padaras vazone taip pat krauna pumpurus ir po savaitės dviejų turėtų išsiskleisti oranžinėmis vėliavomis. O dar graužiausi, kad per žiemą apmeškėjau ir nespėjau pavasarį gėlių persodinti - net nespėjau pagalvoti apie maišo žemės pirkimą, o jos jau krovė žiedus.
Kažkokios gamtos anomalijos... jei mėgčiau cackintis su gėlėmis, tūpčioti apie jas ir elgtis taip, kaip kokie 96 proc. supermama.lt forumo dalyvių, nebūtų nieko keista. O dabar - apakau, nugriuvau...
Kiti augintiniai nestebina. Triušio pragraužtas kaktusas baigia pagyti, žaliuoja lyg niekur nieko. Betrūksta, kad tas spygliuotas liliputas miegamajame stybtelėtų aukštyn, žiedų iš jo net nesitikiu - per mažai saulės šviesos mato.
Pats judriausias namų gyventojas, visa ko žaliuojančio naikintojas sėkmingai auga ir storėja, karpo ausytėmis ir toliau ardo savo "mėgstamiausią" pagalvėlę. Girdžiu, kaip cakci nagais, aha, laikas eiti manikiūro-pedikiūro į vietinį veterinarijos SPA. Po to nelemto karto, kai kraujas liejosi laisvai (na, ok, nebuvo jau taip baisiai, tik trys lašiukai), nagučius tvarkomės pas reikalą išmanančius.

Pati irgi vaidinu, kad šį tą išmanau šiame gyvenime. Per savaitgalį susidėliojau harmoniją darkančias mintis. Šiandien pati sau dar kartą pazirziau, paverkšlenau ir prikandusi lūpą ėmiau ir parašiau gražų laišką ten, kur reikia. Sutiko, nepyko, leido. Žinau, pabėgti visada yra lengviausias kelias, bet kai bėgi nuo tau nepatinkančių dalykų, vadinasi, elgiesi teisingiau, nei save kankindamas. Nesakau, kad piaras - ne man, sakau, kad tas projektas buvo ne mano. Sutarėm, kad pabaigsiu vieną pradėtą tekstą ir viskas. Bent jau su šita užduotimi. Ir kaip akimirksniu palengvėjo "ant dūšios"... nuo sielos nukrito du rūpestėlio gramai. Dabar reikia dar kartą prikąsti lūpą ir parašyti laiškus ten, kur norisi, bet nedrįstu belstis. Kuklus aš vaikas... be galo, nepadoriai mandagus.

Šiandien vienas pilietis sakė, kad sulaukėjau. Gali būti. Einu, nusivalysiu tą "mūšio lauko" makiažą, pamesiu visus rūbus ir pasikabinsiu ant "liustros" žemyn galva kaip šikšnosparnis. O per miegus ūksiu apuoku - sapnuosiu "pelių šešėlius", bėgančius nuo prožektoriaus šviesos per pievą einant.

Rytoj (tikrai?) turėtų pasirodyti nauja "Verslo klasė". Sėsis princesė į sostą ir lauks, kol patys drąsiausi iš minios ims ir nuo galvos numuš karūną dviem taikliais supuvusiais pomidorais. Kitam tekstui jau žinau pradžią - Neptūnas iš gelmės kėlėsi praėjusią savaitę. O šiandien iš ten pat išlindo ir Venera - jau žinau teksto pabaigą. Belieka tarp jų įrašyt tai, ko trūsta. Ir vėl istorija kartojasi iš naujo.

Labanakt.

Mergaite, susiimk į rankas. Jei nepatinka tai, ką darai - tai ir nedaryk. Jei manai, kad tai neteisinga kitų žmonių atžvilgiu, tai kodėl tai turėtų būti teisinga tau vienai?
"Šnekamės taip jaukiai ir švelniai, kad pauzės atrodo kupinos intymumo džiaugsmo. Ir net šmėkšteli tuo metu mintis, kad va, per šitas pauzes mes galime bučiuotis.. Labai atsargiai ir švelniai.." (iš seno posto)
Velniškas jautrumas smulkmenoms. Būsenų ir jausenų gaudymas voratinklių pinklėmis. Prisikaišau smilgų į plaukus ir bandau nepritrūkti jėgų perplaukti ežerą. Į kitą krantą. Virš galvos rūko paklodėms slegiant.
Nesėkmingi bandymai nesusirgti kitais žmonėmis. Aš pati sau - didžiausia pandemija, barstanti užkrato sporas. Tai ne žmonės kalti, kad jie man patinka, tai aš kalta, kad juos taip greitai pamėgstu, įkrentu į juos, kumštyje sugniaužiu mažutę smulkmeną, pokalbio nuotrupą, žvilgsnį ar poelgį ir paskui sapnuoju, sapnuoju, pamiršti negaliu, audžiu ir audžiu iš vieno siūlo didžiausias minčių paklodes ir vėl rašau apie tai, ko nėra ir niekada nebuvo, ir duokdie niekada ir nebus, nebent vėl netyčia sutaps ugnies atšvaitai ir vieni žaibai iškvies kitus. Į amžiną pokalbio dvikovą su velniškai jaukiomis ir intymiomis tylos pauzėmis, per kurias sugalvoji klausimą kitai minutei ir net vieno žodžio "Einam?" gali būti toks sunkus ištarti, prieš tai neapgalvojus, ar tikrai to norisi ir ar būtina tai daryti. Nebūtina, o darai.
Aš drąsi panorėti. Tą patį kartais sakau ir kitiems žmonėm - "Tu drąsus panorėti". Lyg būtų galima norėti tuščiai, neįpareigojančiai, negalvojant, kas bus toliau. Galima. Ir kartais taip būna. Akimirkos panorėjimo blyksnis. Kas toliau - nesvarbu. Gniaužiu akimirką pirštais ir žinau, kad "tai tik tušti delnai. Ar tu daugiau turi?" Neturiu nieko ir vis tiek tuo dalinuosi. Pasikalbam. Apie tai, ko nėra.

Man visos dienos susimaišė ir gyvenu aš kaip ragaišis. Tram-pam-pam. Bumpt.
Vakar kol išsivartėm lovoje, kol išsikikenom, ir pietūs atėjo. Sumanėm, kad turistavimo sezonui reikėtų įsigyti pripučiamą čiužinį - palapinėje pasitiesti, nes ant tų ala mankštos kilimėlių kieta ir kaulus maudžia (matyt, jau senatvė atėjo, kad nebemokam ant žemės miegoti).
Apsaugok mane dievuli nuo išpardavimų... Užėjom į baltas lankas, akytės apraibo, išėjom su pilnu maišiuku - penkios knygos už Basanavičių su keliais litukais. Ir vis tiek, kad ir kiek knygų bepirkčiau, net jei per klaidą vienoje ar kitoje lentynoje atsiranda neskaitoma, ar nemaloniai skaitoma, jų niekam nedalinu, neatiduodu. Tebūnie. Žinau, gera namų biblioteka tai ne daug bet kokių knygų, o daug gerų knygų. Stengiuosi blogų nepirkti :)
Na, ir kaip atvažiavus į supermarketą neiti pasiganyti po baldų parduotuves? Aga, o dabar galvą skauda - ar užsakyti savo namams tą super minkštą, super patogią sofkutę iš Juodojo alksnio už nuostabią akcijos kainą - vietoj buvusių 6 su trim skaičiais uodegoj likę tik 2 su trim skaičiais. Kad man jūsų problemas, ane?..
Papirkom čiužinį, kojinę pompą. Na ir popierinį šviestuvą miegamajam už kelis litus Jyske (dar vienas punktas užbrauktas reikalingų namams daktų sąraše). Ir kažkaip velnias panešė pasižiūrėti miegmaišių. Turbūt nereikia ir sakyti, kad nusipirkom. Šiaip tai reikėjo... mano senas, šiltas, bet nepatogiai storas ir didelis - visuose turistiniuose žygiuose išjuokdavo, kad ne miegmaišį, o kaldrą atsivežiau. Dzejaus jau visai senas, šilumos nelaiko ir nepalaiko (komforto temperatūra tik 25laipsniukai).
Grįžom. Tuoj pat prisipūtėm čiužinį - gi reikia išmėginti! Sulindom į miegmaišius ir vartėm nusipirktas knygas. Paskui oro išleidimo procedūra - gulėjau ant čiužinio ir smigau lėtai iki grindų...

Turbūt aš esu šopoholikė, nes mėgstu naujų daiktų kvapą. Nes man smagu matyti, kaip keičiasi namai, kai juose atsiranda ilgai planuotas ir netgi lauktas daiktas. Kad ir tas popierinis šviestuvas už kelis litus - pakabinom, iškart radosi miegamajame daugiau harmonijos erdvėje, nes iki tol ta styranti Iljičiaus lemputė ant laido atrodė kaip pakeltas didysis pirštas lovai, spintelėms, lentynai... arba aš jau nieko nesuprantu :)

Akytės merkiasi, oi kaip aš miaugosiu miaugosiu... skalbimo mašina dar gromuluoja skalbinius, negaliu miaugot. Dar penkiolika minučių, sudžiaut ir šmurkšt į lovą.
Savaitgalis buvo tobulai. Ne tobulas, o tobulai. Mokykitės.
Šeštadienį gavau pusryčius į lovą, tada buvau geras ir sutvarkiau visus namus, net dušo užuolaidai sugražinau baltumą (jau buvo pageltus zaraza). Išsriaubėm puodą šaltibarščių su šviežiom bulvėm (po šaukštą kakton kiekvienam, gi "šviežiena" - vat įdomu, o kiti žmonės taip daro - na, ar bilsnoja su šaukštu viens kitam kakton vien dėl to, kad tą sezoną pirmą kartą valgomas vienas ar kitas maisto produktas/patiekalas?).
Tebūnie naktis. Išmynėm dar nesutemus. Pasisukinėjom, žmonių melejonas, bet su dviračiu pravažiuojama. Tamsoje netgi geriau - mirksinčios lemputės patraukia praeivių dėmesį, jie tave mato, vadinas, neužgrius ant ratų (na, priklausomai nuo pavartoto laipsnių kiekio). Taip juokingai sutikau vieną dieduką du kartus skirtingose vietose ir abu kartus jis stypsojo ant dviračių tako ir man sakė: "Mergaite, jūs turite visą teisę važiuoti". Mhm, pagalvojau, o tokia šventa šventės proga aš jums suteikiu teisę šiek tiek pastovėti ant dviračių tako :)
Susitikau šimtą metų nematytą draugę, kartu mokėmės vienoje mokykloje. Stebėjomės viena kita - užaugom, išaugom, pasikeitėm. Smaguva. Va va.
Grįžom tamsoje kaip jonvabaliai. Tik vienoje vietoje buvo baisu - per tokį parkelį visada kertam, tai ten buvo ne tamsu, o tiesiog juoda. Priekiniai žibintai iškovoja kelis metrus iš tamsos, o kas toliau - velniai žino. Dar tos medžių šakos iš šonų... pasišiurpinau :)
Na, o sekmadienį buvom pas Maumus. Pajudėjom gerokai popiet. Išprakaitavom ne vieną lašą. Aga, su dviračiais vėl. Tradiciškai sugebėjome pasiklysti. Dar kartą įsitikinau, kad tam tikrais atvejais moteriška nuojauta stipresnė už bet kokius GPS, tiksliau vyro įsitikinimą "aš žinau, kur mes važiuojam" :)
Gaila, kad mūsų nebuvo daugiau, tik mudu du ir visa Maumų šeimyna, bet kita vertus džiaugiuos, kad prie batuto buvo mažesnė eilutė (o prisišokinėjom!) :) papaišėm šiek tiek, jei nepatingėsiu, rytoj įkelsiu čia kelias foto. Toliau buvo šašlykai, vynas, vėl batutas, kvykavimai, spygavimai - mažiesiems gi ojoj kaip smagu ant batuto, kai aplink "bangas kelia" šokinėjantis. Geras ir smagus laikas. Dėkui maumaz , snegole ir mažiesiems maumiukams :)
Viskas, laikas miaugot. Sudžioviau drabužius krizendama - kažkas paliko kišenėje vienkartinę nosinaitę, visi skalbiniai baltom popieriaus snaigėm apkibę... ne pirmas kartas :)))
Labanakt.

Per vakar ir šiandien perskaičiau John Fowles "Kolekcionierių". Man patiko :) toks vidutiniokas vyras, kolekcionuojantis peteliškes, pagrobia studentę, ją įkalina namo rūsyje ir... pildo jos užgaidas - perka meno albumus, piešimo reikmenis, ikrus, šampaną ir t.t. Na, tokia maniakiška meilė tarkim. Nenoriu daugiau pasakoti, kad negadinčiau malonumo žmonėms, kurie norės šitą knygą skaityti :)

Patiko rašymo stilius, kaip perteikiami dialogai. Pavyzdys:
"Žiūriu, jinai šypsosi, tarsi būtų daug vyresnė už mane.
- Vis dėlto jums reikia psichiatro pagalbos.
Man reikia tik vieno - kad jūs su manimi draugiškai elgtumėtės.
- Bet aš taip su jumis ir elgiuosi. Argi nematot?
Stojo ilga tyla. Galiausiai ji tą tylą sudrumstė:
- O jums neatrodo, kad visa tai per daug ilgai užsitęsė?
Ne, sakau.
- Ar jūs nepaleisit manęs?
Ne."
Pagavot? Prie pirmojo asmens žodžių nededamas tiesioginės kalbos brūkšnys (ką aš čia parašiau?). Ir vis tiek supranti, kur yra tiesioginė kalba, o kur pastebėjimas, veiksmo apibūdinimas (m?).

Kelių puslapių kampukus užsilenkiau (dzejus klausia, kam užlenkei, sakau, mano knyga, ką noriu tą darau :D ). Nieko ypatingo, tiesiog sau:

"Mėginau jums parodyti, kad seksas - tai gyvenimo dalis, tai veikla, kaip ir visos kitos. Jame nėra nieko gėdingo, purvino, paprasčiausiai du žmonės džiaugiasi vienas kito kūnu. Taip kaip šokis. Kaip žaidimas. <...> Aš dėl jūsų padariau tai, ko niekada gyvenime nebūčiau darius nė dėl vieno vyriškio. Ir... na, aš manau, jūs irgi turite ką nors dėl manęs padaryti."

"Gyvenimas yra tam tikra prasme pokštas, ir būtų kvaila žiūrėti į jį rimtai. Tik į meną reikia žiūrėti rimtai, o į visą kitą - truputį su ironija".

"Jis pasakė, aistra - juk tai paprasta. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart. Arba abu nori sugulti, arba vienas nenori. Bet meilė... Moterys, kurias mylėjau, visad kaltino mane egoizmu. Ir tas mano egoizmas jas traukia, o paskui atstumia nuo manęs. O žinote, ką jos laiko egoizmu? <...> Esmė ne ta, kad aš piešiu paveikslus savaip, kalbu savaip, - jos nieko prieš tai. Jas tai net jaudina. Bet jos pakęsti negali, kai man nepatinka, kad jos pačios nesugeba elgtis savaip.
Jis kalbėjo su manimi taip, tarsi aš būčiau vyras.
Tokie žmonės kaip jūsų velnio nešta tetulė mano, jog aš cinikas, šeimos židinių griovėjas. Ištvirkėlis. O aš gyvenime nesu suvedžiojęs moters. Man patinka moterys, patinka moters kūnas, man patinka, kad net pati tuščiausia boba tampa nuostabia moterimi, kai nuo jos nuslenka drabužiai, kai jai atrodo, kad ji žengia ryžtingą ir baisų žingsnį. Visos jos taip mano pirmą kartą. O žinote, ko visai neturi jūsų lyties atstovės?
Jis pažvelgė į mane įžūliai, tada aš papurčiau galvą.
Nekaltumo. Vienintelis kartas, kai jį galima pastebėti, tai kai moteris nusirenginėja ir negali pakelti į tave akių (tada ir aš negalėjau). Tik tą pirmąją botičelišką akimirką, kai ji nusirengia pirmą kartą. Labai greitai šitas žiedas nuvysta. Motulė Ieva paima viršų. Padraika. Anadiomenės vaidmuo baigtas."

"O jis pasakė, vyrai yra niekšai.
Aš atsakiau, niekšingiausia tai, kad jie gali tai pripažinti su šypsena veide."

Nuo paracetamolio pertekliaus suskystėjo smegenys. Spėju. Kai nejudu, kūno temperatūra normali. Vos tik nueinu iš taško A į tašką B, taške C jau būnu apsipylusi prakaitu ir jaučiuosi velniškai karšta moteris. Prieš tai buvusiame sakinyje kelis kartus taisiau kablelio įsodinimo vietą.
Knygas skaitau reaktyvinės sraigės greičiu. Kai paimu į rankas, tai žymeklis peršoka per keliasdešimt puslapių. Plius bandau suprasti tai, ko nelabai supratau iki šiol. Pradedu pagauti kampą. Jei ne ta sirgimo būsena, suprasčiau geriau: kol kas slystu paviršiumi, bet tuoj niurktelsiu giliau. Čia apie dabartinį darbą, kuris man pažadėjo šiokį tokį pundelį pinigų, bet prieš tai aš privalėjau pažadėti tai padaryti.
Šiandien parduotuvėje persekiojau vyrą rožiniais marškiniais. Vis susitikdavome tai viename, tai kitame skyriuje. Žinoma, netyčia. Bet gal čia buvo spalvų trauka - mano pirkinių krepšelyje suposi rožinio vyno butelis - jo rožiniai marškiniai - kažkur tarp susigėdusių ridikėlių ir nepadoriai išraudusių pomidoro padažo stiklainių. Jei būtume dar susitikę prie kasų... tai nieko nebūtų įvykę.
Kliedžiu. O gal tik mėgaujuosi šia būsena, nes jaučiuosi žymiai geriau, nei vakar. Ir vis tiek nusilupsiu didelį kaip saulę apelsiną ir išsikraustysiu į lovą iki rytojaus pietų - išmiegosiu paskutinius ligos likučius ir pabudusi pasinersiu į naktinį Vilniaus šėlsmą. Jei tik sveikatos bus. Jei tik tu būsi tu, o aš būsiu aš.
Ryšio pabaiga.

Vakar pagavo mane peršalimo simptomai, išlaikiau. Arbatėlės, citrina, vakare pavartota žalių devynerių (užkeikimai veikia!). Atrodė ok. Šiandien išlipus iš lovos - not ok. Nieko nenoriu, nieko nežinau. Nesusikalbėjusi su savo kūnu - kažkokie kliedesiai ir tiek - pasidariau kavos ir bent jau ištraukiau savo akis į dienos šviesą. Fi, o rašyt tai reikia. Šiaip ne taip parašiau, o ką parašiau - nežinau. Išsiunčiau su komentaru, kad šiek tiek sirguliuoju, tad dovanokit už grybavimus.
Bijau, kad net ir nesirgdama galiu grybauti - aš taip ilgai buvau išlepusi panelė žurnalistė, kad man tokios probleminės temos atrodo kaip kaktusų giraitė, kurią pereiti reikia vilkint tik mikro bikinį. Nebemoku. Jaučiuos kaip tada ant redakcijos laiptų, kai patyrusi "špygelių" darytoja užriko: "Tu čia ne tam, kad man pasakytum, jog neradai, o tam - kad imtum ir surastum!" Ir nors kolegos guodė mane, kad nekreipčiau dėmesio, esą tai senmergei chroniškas nedapistitas, aš giliai jaučiau, kad ji yra velniškai teisi - aš turiu surasti tai, ko manęs ir siuntė. O dabar jaučiu, kad nors ir nenutuokiu, ar rašau gerai, ar darau tai, ko iš manęs ir tikimasi, aš galiu tai padaryti. Vadinasi, padarysiu.
Taigi. Peršalimo simptomus sukaišiojau į kišenes, na, neslėpsiu, išgėriau Coldrex ir išdūmiau į Skalviją žiūrėti vieno norvegų filmo "Paskutinė avantiūra". Taip gavosi, kad apsižioplinę sugebėjome įsitrinti į prieš tai buvusį seansą - "Ūkų ūkus". Fortūna nusišypsojo ir tiek. Abu filmai nemokami, bet vis tiek... viename pabuvome "zuikiais", kitame - jau su žydru bilietėliu.
Grįžom, peršalimas lept iš kišenių ant grindų. Zaraza. Užpyliau citrinos griežinėlius žaliosiomis, sugurkšnojau. Žinau, ne pats geriausias būdas gydytis, bet... savotiškai veikia :) dar arbatos ir viskas bus gerai.
Jei ryte vėl atsikelsiu aš ne aš, tada nieko nežinau.
Ir išvis čia ne peršalimas - dzejus bacilų iš darbo parnešė. Bendradarbiai sirguliuoja, susirgo ir dzejus, savaitgalį kaime prasivartė ant sofkutės maišydamas miegą su brendžiu įvairiomis proporcijomis. O man ir prilipo - gi visi žino, kaip aš mėgstu bučiuotis :)

Grįžom. Trumpa ta viešnagė, tik dvi naktys prie lango į ąžuolą ošiantį žiūrint, sapnų gijas ant jo šakų vijant.
Oras toks - šeštadienį šlapia žemė, vėliau ir lietus iš daržo išvijo. Sekmadienį visą "prapliurijo", teko medituoti lietaus lašus pro langą, sukantis virtuvėje aplink stalą ir viryklę.
Aš nieko nepamirštu, atsimenu, žinau. Bet kai sugrįžtu į kaimą, pajuntu, kad čia ta netektis stipresnė - įžengi į geltonąjį kambarį, ant stalelio dvi nuotraukos su juodais kaspinais. Nusmelkia. Viskas sukyla ir siūbteli kaip tada. Kiek čia jau praėjo? Devyni mėnesiai... tik pasuks laikas ienas link rudens, bus ir metinės. Ir niekur niekas nedings.
Atostogauju jau penkioliktą dieną. Neapsivertė liežuvis net broliui pasakyti, kad nedirbu. Nesakiau niekam, nesinori jaudinti, kad rūpintųsi, panikuotų... žinau, kad jie taip ir darytų. Nereikia. Man to tikrai dabar nereikia. Aš rami. Tegu ir jie tokie būna.
Gero pirmadienio :)

Produktyvi diena, dievuliuk iš liepos pliauskos lengvutės, produktyvi...
Ryte gavau užduotį atvežti siuntinuką iki Taurakalnio. Sėdau ant dviračio ir pūkšėdama (gi pilna kuprinė) numyniau. Paskui padedama pamisele mieste pagavau anniemariex. Pakeliui netikėtai sutikau kolegą, šnektelėjom, pasišypsojom. Žaliaakei atidaviau siuntinuką, kuprinė palengvėjo. Katedros aikštėje pasiunčiau draugei SMS, deja, buvo darbe, tad teko minti namo. Pats laikas - dangus grėsmingai tamsėjo su vandens pilnais debesimis...
Parmyniau šlapia. Oras toks - beoris, nėra ko įkvėpti, prakaitas pats žliaugia. Nusimečiau rūbus, atraportavau dzejus, kad grįžau ir nespėjau nueiti į dušą - telefonu pagavo mane brolis. Fotoaparato reikia, Šiauliuose pirkti nėra. Ok, jei reikia, tai reikia. Paskambinu į fotofabrikas.lt, išsiaiškinu ar turi norimą modelį ir greit apsisuku: internetu užsakau, pristatymas po 2-3 dienų, netinka. Skambinu ten pat, diktuoju užsakymo numerį, po pusvalandžio į paštą įkrenta laiškas, kad fotoaparatą galėsiu atsiimti jau rytoj pasirinktoje parduotuvėje. Liuks.
Nusiprausiu, pavalgau. Nedžiugina pūkų kamuoliai kampuose, prasišluoju. Lyja. A my pingvinčiki, a nam ny cholodno. Ištešku per lietų į BIG'ą. Nusiperku ko reikia. Grįžtu - šlapi batukai, šlapios kojytės... o ant veido šypsena moters, kaip po gero šopingo :P
Va, jau pavalgėm vakarienę. Atvažiuoja giedrius_v atsiimti varškės. Ir žinau, kad dar ne pabaiga: reikia sudėti krepšį kelionei (rytoj judam savaitgaliauti į kaimą), susitvarkyti nagučius... rytoj nulėksiu paimti fotoaparato, ir viskas - vyno butelį į krepšį ir tegyvuoja žalias sodas, kačiukai, žąsiukai, paršiukai, margos karvės ir jokio interneto :)

Pilna kamera varškės. Nemeluoju. Naminės, sušaldytos. Atšildyta - kaip šviežia. Ne biri, o tokia "sūrinė" - riebesnė, kaip išvarvėjo sūrmaišyje, tokios formos ir liko, puikiai tinka pyragams ir kepiniams.
Problema - nesigauna man tie pyragai... kiek ką kepiau, tai kokį kartą iš šešių pavyksta, o visi likę kartai tik gerų produktų gadinimas. Varškės apkepas atsibodo, ir tai iškepus tenka valgyti savaitę :)
Ką ir kaip gaminti, kad neatsibostų valgyti? :)
O gal yra norinčių gauti geros šaldytos varškės? Nemokamai ar už simbolinę kainą :) Niekaip nesuvalgom, kiek patuštinam kamerą, tiek vėl prisipildo, nes mamai atrodo, kad čia Numero Uno visi pieniški produktai. Deja :)
Va, pažiūrėjau, dabar kameroje guli penki dideli "sūriai" - kiekvienas kažkur virš 1 kg. Ne? Natural produkt, jokių E ir t.t.
Kaip tyčia šį savaitgalį važiuojam į kaimą, tad esam pasmerkti vėl papildyti šio gėrio atsargas ne savo noru... :)
Tad susidomėję ir susidomėjusios welcome :)

UPD: Dalis varškės tuoj keliaus pas vieną dzejaus bendradarbį (nu gi mažiems vaikams!), o kita dalis atiteks Giedriui. Nu ir dalybos "Lemanui, Lemanui, Danieliui..." baigtos :)
Ačiū už pasiūlymus, kaip nors teks suktis, nors abu labiau mėsiniai žmogai esam, nei varškiniai :)

Padarysiu tai, ko nelabai norėjosi daryti - įdėti čia vieną savo tekstą, kuris publikuojamas "einamajame" "Verslo klasės" numeryje. Viskas dėl draugų ir tų žmonių, kurie ateina iš šono paskaityti manęs, tačiau patys nedalyvauja LJ gyvenime. Tad negaliu dėti ir spynos. Ir gerai, o tai kuo daugiau spynų, tuo daugiau raktų, tuo daugiau bardako kišenėje :)

Gero skaitymo!

( daug daug raidžių )

Na, pagaliau pribrendo planas pirkti vieną naujausių šio amžiaus moterų kankinimo įrankį - epiliatorių. Nežinantiems paaiškinsiu - tokį mizerną daikčiuką, kuris plaukus rauna nuo norimų vietų. Ne, galvai tas netinka :)
Vakar pasiskaitinėjau papildomos info, nors aš ir taip VISKĄ žinau. Nupėdinu į Topocentrą. Aga, pasirinkimas neperdideliausias, to, kurio norėjau, nėra, bet yra kitų. Prieina prie manęs berniukas konsultantukas (?!), nesakysiu, kad tikėjausi moteriškės :) ir pradėjo jis man viską pasakoti, kas ir kaip ir su kuo, jau norėjausi klausti, ar pats naudoja, kad taip viską puikiai žino, bet prikandau lūpą ir pritariamai linktelėjau galvą. Išsirinkau už gan padorią sumą - 287 lt, a la akcijinė kaina.
Siūlo man prasitęst garantiją - vietoj gaunamų 2 metų, turėt 5 metus. Nu ok, kiek kainuos? 34 lt? Na gerai, imam mes šitą reikalą, ką jau čia - bus 5 metai ramūs, su garantija (įdomu, šitie prietaisai tiek "gyvena"?). Garantiją išrašo, aš susimoku. Viskas gražu kaip nuepiliuota. Ir... duoda man mano prekę. Dėžutę. Kilsteliu antakį - o maišelio neduosite? Berniukas konsultantukas šypteli - 30 centų. Nesusilaikius net prunkšteliu - absurdui nėra galo, sumoku už prekę virš 300 lt, tai dar ir už maišelį mokėti reikia... sukrapštau tuos centus, negi po pažasčia nešiuos :)

O paskui dar matavausi keletą džinsų. Tie išpardavimai moteris iš proto varo... ir kaip visada teko nusivilti, kad neatitinku kažkokių idiotiškų standartų: vienas dydis - ilgis pasakiškai idealus, viską gražiai aptempia, tik viena mažutė problėmėlė - užtrauktukas neužsitraukia, nors imk ir klubų kaulus tarkuok. Kitas dydis - užtrauktukas užsitraukia, medžiaga glaudžias ne taip arti kūno ir... šitoj vietoj galima patrakti iš įsiūčio - kelnės per trumpos! Tipo moteriškės gali būti arba kūdos ir aukštos, arba storos ir trumpom kojom. Eisiu, paverksiu kur į kamputį... :)

Vakar į dubenį įmerkiau tą indišką suknelę - visus tokius rūbus mėgstu skalbti rankomis. Vanduo akimirksniu tapo rožinis kaip marinuotų burokėlių sunkos šliūkštelėjus. Išsigandau. Viso gero, spalvos, - pagalvojau. Atrodo, spalvų dar liko. Ypatingo pablukimo požymių nesimato. Ne nu tai jo, o jeigu su tokia suknele ištiks toks atvejis, kodiniu pavadinimu l.i.e.t.u.s? Tai ir eisiu visa varvanti, rožėmis šaligatvius žyminti...
Man reikia rašyti rašyti rašyti... nesirašo. Tuoj.
Liūdesys prarastų žmonių. Ir tų, kuriuos jau tariausi atradusi - pasirodo, klydau. Gal taip atrodo šiandien po neramios nakties: kur tu išėjai, kurioje sankryžoje stovi, kaip grįši, kodėl tu dar ne namie, kodėl rytas švinta virš tuščios lovos?... Išsigandau.
Tie, kurie niekada nieko nelaukė, nesupras, kaip sunku laukti. Kad ir kas tai bebūtų. Kad visų žmonių norai sutaptų su jų galimybėmis, turbūt nebūtų dėl ko stengtis. Bėda ta, kad mes galim daugiau, nei realiai sugebame - išnaudojame tik dalį potencialo.
Šiandien aš be potencialo. Betikslė, bekelė, bekelionė, bemiegė. Beširdė. Rašyti reikia. Parašysiu. Tuo neabejoju. Abejoju tik tais, kurie šiandien nuo manęs nepriklauso: laiku ir likimu.

Šiandien rašiau vieną tekstą vienam reikalui. Senokai nevaldžiau tokio stiliaus, ale gavosi kaip visada sigitiškai. Kažkoks per didelis užtikrintumas savimi. Rezultatai parodys.
Buvom indiškame turgelyje prie Akropoliaus. Papirkom lovatiesę ir man suknelę. Norėjau papuošalų, bet nieko gero neradau. Kas protėjat dėl indiškų pagalvėlių, iki sekmadienio galit papirkti krūvą įvairių užvalkaliukų ir džiaugtis. Buvo mintis imt kažką panašaus ir savo namams, bet pagalvojau, kad mūsų triušis yr netolerantas ir rasistas, tad indiškų daiktų ant žemės daugiau nereikia - užtenka, kad tą vieną pagalvėlę baigia išniekinti.
Naiviai tikėjausi, kad turgelyje bus daugiau nei smilkalų - na, prieskonių ir pan. Deja. Visokių sijonų, mizernų palaidinių ir suknelių, o šalikų skarų skarelių - nors vežimu vežk. Prasigrūst pro minią sunkoka. Beje, indi rojus subalansuotas tik moterims - nemačiau nei vieno vyriško aprėdo. Užtat buvo tokių sexy ala indiškiems šokiams. Na, drabužiukų motyvas toks pat kaip arabių pilvo šokėjų. Mergos, marš pirkt :)
Tai tiek. Ačiū už dėmesį :) pirkinių foto - snukiaknygėj, tingiu atskirai postint. Atsiprašau :)

UPD: Dvi foto ne snukiaknygės lankytojams.

Lovatiesė. Heh, na, o čia ir mūsų lova :P


Suknelė: