Smėlio smiltys, vėjo mintys

Kol kažkas ūžauja, kad reikia mažinti valdininkų armiją, šioji patyliukais ir toliau plečiasi...
Įkrenta į paštą CV.lt naujienlaiškis, kuriame randu štai ką: "valstybinis darbas (per savaitę naujų: 17)". Klikteliu linką, pasižiūriu - iš tikrųjų 17.
Tai kaip čia nutiko, kad staiga pritrūko užpakalių laisvoms kėdėms padengti? Ne, geresnis klausimas - kaip čia nutiko, kad tų laisvų kėdžių atsirado, m?

Mielas dzejus,

sveikinu dar kartą su gimtadieniu :) ir palieku vietos pasveikinti kitiems. Tu - mano geriausias atradimas ir pats brangiausias žmogus. Nenustok švytėti :)

Dieve, kodėl mano širdies akmenyje pragręžei skylutę ir paleidai birėti smėlį, paleidai vėjus pūsti ir vandenis teškenti? Būna akmenų inkstuose, tulžyje. Būna, ir širdyje pasitaiko. Žmogus - tokia pat žemė, kurioje užaugo.

>tai tik tvinksnis. Impulsas. Pratęsiu vėliau>

Buvau Sigito naujos knygos pristatyme. Gėda net prisipažinti, šitiek metų, šitiek knygų, o tik šiandien pirmą kartą pamačiau jį gyvai. Ironiškas, kandus, linksmas.
Atsistojau ir aš į eilutę prie autografų. "Galite parašyti Aštrokai?"- "Nesupratau?..."- "Aštrokai - čia kam, o ne kaip"- "Čia vardas toks?"- "Pseudonimas. Taip reikia". Rašydamas dar klausteli "Čia jis ar ji?" - "Ji". Šypsausi, tiek to, nesiaiškinsiu, dramblių kaimenė už manęs mindžiukuoja ir dūsauja į pakaušį.
Štai ir pasipuikavimo įrodymas. Bėda viena - neįskaitau antro žodžio. Kas ką matote? Kažkodėl nepanašu į "linkėjimai" ar "linksmai".



Paskui trypčiojau stotelėje, trūliko laukdama. Keitėsi ir miestai, ir veidai, thpu, keitėsi troleibusai ir žmonės, o manojo vis nebuvo. Stotelėje klestelėjo vyras ir dėbso iš padilbų. "Ar pasirašė Parulskis?"- pasisuku, a, mane kalbina. "Pasirašė", - sakau ir kone trypčioju, kur tas trūūūūūlas. "Gražus parašas?" - "Naaaa, rašytojo parašas..." Pagaliau atpažįstu, kas čia mane kalbina - pats knygos rengėjas Laimantas Jonušys. O jau galvojau, koks čia "dėdė" prie manęs kabinasi (labai nemėgstu tokių veikėjų). "Buvo linksma?" - "Sigitas visada linksmas", susakau nei šį, nei tą. Jis kažką dar burbteli ir įsėda į autobusą.
Šypteliu sau, papurtau galvą. Dar stovėdama autografų eilutėje mintijau, kad gal reikėtų ir Jonušio parašo paprašyti, bet kad va, niekas taip nedaro... O štai ir galimybė buvo. Gaila, kad man ne į Pilaitę reikėjo :)

Kas nors suorganizuokite paskaitą ar seminarą visokiems valdininkėliams, viršininkėliams, departamentų vadovams, ar ką - kas trečias žmogus, atsakinėdamas į žurnalisto klausimus atsakinėja ne jam, o kamerai. Taip ir įsivaizduoju vargšą operatorių... Negalima juk taip spoksoti - akys apvalėja, rodos, tuoj iš orbitų išlėks...
Jei nesutiks atsakinėti žurnalistui ir toliau stebeilins į objektyvo skylę, pridurkit, kad atsakinėjantis žmogus, pasisukęs šiek tiek profiliu atrodo protingesnis ir patikimesnis.

Pastaruoju metu pradėjau su televizorium kalbėti. Darausi panaši į vieną veikėją iš "Naša Raša":

(nuo ~4.27 min)

Sapnų draiskanos lipdo akis.
Iš kažkur išnirusi mintis: raudonus obuolius reikia rišti auksinės spalvos juostelėmis, žalias kriaušes - sidabrinėmis. Arba lankstyti popieriaus lapus į didelius vokus ir apsimesti, kad jie yra laiškai. Tušti, deja.
Juodo skonio baltas puodelis, kas? Kava.

Ant spintelės įpusėtą knygą slegia simbolių žodynas. Kažko ieškojau, beieškodama prisiminiau, kad tai buvo parašyta kitoje knygoje, ta kita knyga skaityta studijų metais, nepamenu pavadinimo, o gal žinau, tik apsimetu, kad neprisimenu, nes jei žinosiu, teks tos knygos ieškoti, o vien tik pavartyti man nesinori, man reikia skaityti, vadinasi, pasiskolinti ilgam laikui iš bibliotekos, kad galėčiau padėti ant spintelės ir ją slėgti kitomis akimirksnio knygomis, o dar geriau nusipirkti už beprotišką pinigų sumą ir pasisavinti amžiams, amžiams įkalinti savo knygų lentynoje ir nesigailėti lankstomų puslapių kampučių ar užtiškusių obuolio sulčių. Kartais skaitydama valgau.

Tiek ilgai buvau panirusi į save, kad atrodo nebemoku bendrauti. Visi mano pokalbiai tįsta mintyse. Kalbuosi su nežinomais nežinomų knygų herojais, gal aš jas kada parašysiu, štai turiu vieną gražią pradžią, ta pradžia graži tik man vienai ir dar vienam skaitytojui, kuris dievina viską, ką beparašyčiau, bet nesugebu pratęsti, juo labiau pabaigti, nesvarbu, kalbuosi su tais nesamais žmonėmis ir su gyvaisiais, kurie man nepaskambina ar neatrašo laiškų, ilgesio minutės išsitempia iki plyštančių valandų, dienų, mėnesių, dar sunkiau, kai galvoje spengia nuo skilinėjančio laiko garso, o aš negaliu užmigti, tada kalbuosi su visais iš eilės, kol prisikalbu ir sapnuose nebeatsimenu, kur yra tikra, o kur tik mano fantazijos vaisius, tuose sapnuose mano sesuo kuria man naujus prisiminimus ir kiekvieną kartą apgauna, kad yra gyva. Visa tai melas.

Man neskauda, tai tik maudulys. Gyvenimu vadinasi.

Papsėjo šiandien ašaros kaip pupos, buvo taip graudu ir sunku. Negana to, mintyse keiksnojau save už šįryt neteisingai pasirinktą tušą - ašaros buvo juodos, tad situacija atrodė dar sunkesnė...

( ko verkė ashtroka )

Kartais, kai stovi ant laiptų, reikia žinoti, ką veiksi užėjęs į vidų. Labai sveika pagalvoti ne "aš niekada to nedarysiu", bet - "aš norėčiau daryti tai ir tai".
Tad aš žinau, ką daryčiau, jei per durną dievukų neapsižiūrėjimą loterijoje laimėčiau milijoną pinigų. Čia tam, kad išvengčiau užgriuvusios euforijos pasekmių: pinigų taškymo vėjais, brangių ir nereikalingų pirkinių ir kitų negandų.
Net jei šią akimirką gyvenčiau pertekliuje, tikrai nepirkčiau batelių už 1700 Lt. Nenorėčiau "Porsche Cayenne", nuosavo grožio salono, trijų aukštų vilos (jo, jo, su bokšteliais tokia, PILIS). Nenorėčiau ir tiek.
Jei ir turėčiau kokių nesąmoningų įgeidžių, tai būtų vienintelis - mažo nuosavo žirgyno su dviem-trim nuostabiais žirgais. Na, gal garaže pastatyčiau dar vieną žirgą, ryjantį benziną. Čia šiaip mintis. Nors po pirmo "batono" (moto kalba - griuvimas) kažin ar norėtųsi dar vėžintis.
Ko daugiau žmogui reikia? Nedidelio namo, kurį pats sugebi apsikuopti, normalios, "nepižoniškos" mašinos. Svarbiausia, kad visi būtų sveiki, o laimę teiktų maži dalykai.
Jeigu kada nors aš nuklysiu, Jūs man priminkit šį įrašą.
:)

Kas kartą rašydama "must be" motyvacinį laišką, pagaunu savęs pačios klausiant: a kieno motyvaciją turiu kelti? Savo ar darbdavio? Tai va ir būna toks kokteilis: pezelionė, skirta mano motyvacijai ten dirbti išreikšti + pezelionė, darbdavio motyvacijai mane įdarbinti pakelti.
Kuo toliau, tuo sunkiau rasti motyvą...

Kas sakė, kad aš nenoriu vestuvių? Žinoma, kad noriu. Žmonės šneka, kad visos mažos mergaitės svajoja ištekėti kaip princesės. Drįstu nesutikti – mano vaikiškose vizijose tokių dalykų NEBŪDAVO. Užtekdavo įsispirti į mamos aukštakulnius, apsivilkti nuo pečių smunkančią ir žinoma žeme besivelkančią suknią – ir į mane iš veidrodžio žvelgdavo suaugusi panelė. Bet jokiu būdu ne nuotaka.

Buvau knyginis vaikas: ką skaičiau, tuo ir gyvenau. Vienu metu mano sode virė detektyvai, kitu - prie upelio vigvamus statėsi indėnai, dar vėliau patraukė Indijos tematika, tad visą dieną vaikštinėdavau susisukusi į "sarį" (lovos užtiesalą), basa ir vienplaukė. Bet šįkart aš ne apie tai.

Šią vasarą ištekėjo viena mano draugė – iš mūsų šauniojo vidurinės mokyklos ketvertuko ji ėmė ir padarė tai pirma. Nesakysiu, kad visos, net ir aš pati, tikėjosi, kad baltą suknelę pirmoji apsivilksiu aš. Kol laužiausi ir spyriojausi, draugė prazvimbė pro šalį su dviejų dienų baliumi, karštu patiekalu vidurnaktį, pirtimi ryte ir nepakenčiamu pagirių tvaiku kaimiškoje sodyboje. Viskas buvo taip, ko aš nenoriu savose vestuvėse.

Jei tai būtų buvęs filmas, būčiau sustabdžiusi iškart po ceremonijos Civilinės metrikacijos skyriuje, prieš tai prasukusi tą vietą, kur pamergės smeigia gėlytes pabroliams ir eina puošti automobilių. Tam filmui būtų užtekę tik ceremonijos ir tos žavingos akimirkos, kai jaunikis pirmą kartą pamato nuotaką - jazus, tai Dievų arfos ir cimbolai, aš net apsiverkiau :) visa kita tėra banalios režisieriaus pastangos iš saldaus balto kremo torto padaryti kažką labiau valgomo. Deja, skrandis sustoja jau po pirmo kąsnio.

Sako, vestuvinis žiedas atpalaiduoja kiaušintakius, man atrodo atvirkščiai: mano draugei žiedas užspaudė kažkurią smegenų dalį. Ji man sako: "Na, kada jūs ženysitės? Mes baliaus norim". Šypteliu gaižia šypsena, juk vestuvės ne visada lygu balius. Ne be reikalo kartą sapne ištariau frazę: "Nėra reikalo, kad per mano vestuves visi gertų".

Draugė dar paprotina: "Tik neužsivėlink, o tai kaip aš atrodysiu, jei lauksiuos – negalėsiu nei pasipuošt, nei išgert". Šioje vietoje gurkteliu seilę, mintyse draugei nukertu galvą prancūziška giljotina ir apsimetu nematanti, kaip rasoja kambario langai – iš ausų man veržiasi įtūžio garas. Daug garų.

Tai va, vieniems vestuvės yra dviejų žmonių šventė - šie svajoja susituokti Maljorkoje, Seišeliuose, tyliai ramiai ir romantiškai. Tiesa, tuomi labiausiai nepatenkinti lieka tėvai ir broliai/seserys, kad negalėjo dalyvauti brangioje, bet tik dviems žmonėms subalansuotoje ceremonijoje.

Kitiems - šeimos šventė: jie rengia dviejų dienų balius ir kviečia visus draugus ir artimuosius. Užsakomi balti limuzinai, piršliai visą vakarą mala liežuviu, o DJ neleidžia močiutėms atsisėsti.

Tretiems - giminės metų įvykis: vestuvėse trypia nuo vaikystės nematyti antros eilės pusbroliai, tetos ir dėdės. Kartu su gražia jaunavedžių švente įvyksta giminės susitikimas - visi laimingi ir patenkinti, nes galvoja, kad sutaupė.

Na, ir mažiausiai grupelei vestuvės yra viso kaimo balius: čia prie stalų linguoja kaimynai, kolūkio pirmininkas, giminės... Heh, pastarosios vestuvės buvo mano tėvų, nes būtent toks įspūdis, žvelgiant į jų vestuvines nuotraukas.

Dar pasitaiko tokių, kurie tą patį vakarą išskrenda į medaus mėnesio šalį, palikę tėvus ir draugus prie baltos mišrainės ir silkutės. Kiti akimirksniu įtiki į pagonybę ir tuokiasi prie aukuro (Jasaitytė vis dėlto padarė gerą reklamą): beria druską į ugnį ir kabina medų mediniais šaukštais. Dar daugiau atsivertusių į krikščionybę - vien dėl gražios ceremonijos pasimokoma maldų, susirenkami trūkstami krikštai, santuoką palaimina kunigėlis, tačiau bažnyčioje kaip ir iki vestuvių lankomasi tik 1-2 kartus metuose per didžiąsias šventes.

Na, ir sako man: kokių vestuvių norėsi, tokias ir turėsi. Pasakė ir žodis išskrido, tik sugrįžti pamiršo. Taip ir bus, mielieji, galite neabejoti. Kad ir kurį scenarijų pasirinktum, visada atsiras nepatenkintų ir susiraukusių. Sakai, neimti į galvą? Aš neimu, o imančių visada atsiras - vėl gi toks įspūdis, kad ir tas pačias "supernuotakas" pasiskaičius. Lyg tai būtų ne dviejų žmonių šventė... Kiek mačiau vestuvių, patys gražiausi ir svarbiausi momentai yra du: jaunųjų susitikimas ir ceremonija. Viskas. Visa kita - jau nebesvarbu :)

Tai ruduo, tai žiema, o mano orchidėja ir vėl žydi. Antras žydėjimas šiemet, ir skleidžiam žiedus tik tada, kai šalta. Jokių trąšų, ypatingos priežiūros, net ne šiltnamio temperatūra, o žydi... ir ką tu jai padarysi - tiesia naujus pumpurus į nuplikusį rudenį, baksnoja lango stiklą ir vis kažko laukia.



Lyg dar būtų maža, pradėjo leisti antrą stiebą, yra tikimybės, kad greitai žydėsim kiaurus metus.

Ne, nu iš kur atsiranda tokių genialių prekybos agentų, a? Šiandieniniai atradimai džiugina mano kantrybės ląsteles.

Facebooke iššoka "friend request" - žmogaus, kurio nepažįstu. Šiaip aš bile ko į draugus netraukiu, ir štai prasideda pokalbis žinutėmis:

Sigita:
Neprisimenu gal, bet ar mes pažįstamos? :)

Vida:
labas Sigita
as pasirenku kelis zmones :) jiems siunciu anketa ir informacija, kuri gali buti jiems labai svarbi - taip kaip kazkada man buvo labai svarbi :) - man patiko jusu vardas, nes turiu pazistama vardu Sigitas, tai pazintis kuri man maloni -- bet kuriuo atveju jei informacija bus jums neaktuali :) tiesiog "issiskirsime" bet ta informacija gal but svarbi kazkam is jusu pazistamu ... geros ir smagios dienos!

Oh dear, aš esu išrinktoji...

Sigita:
Apie kokią informaciją jūs kalbate? :) katės maiše "neperku".

Vida:
:) ok pagavot - bandysiu trumpai paaiskint - turejau jums siusti anketa, is kurios paskui buna aisku ar zmogui bent kiek bus svarbu - atstovauju Tupperware imone (ir nuo čia prasideda reklama), kuri gamina savo gaminius jau 60 metu - tai labai aukstos kokybes gaminiai, kuriuose nera kenksmingu medziagu (pigus plastikas turi daugybe priemaisu, kurios paskui patenka i musu maista ir kaupiasi organizme) siuo metu plastiko savo gyvenime tikrai negalima isvengti - bet galima pasirinkti koki ir kur ji naudoti -- kartu savo gaminiams suteikia 30 arba viso gyvenimo garantija ir suluzus gaminiui ji pakeicia (nesvarbu kur jus ji isigijote ir kur paskui gyvenate - atstovybes yra 130 salyse

Tupperware gaminius pristato gyvai (tai yra zmogus pamato, pabando, suzino kodel ir kuo indelis , skustukas ar dubuo yra ypatingas) - tiems kas gamina namuose labai aktualu kad gamybos procesa butu greitas ir patogus - tiek kas keliauja, kad maistas neisbegtu i krepsi -- zodziu savi interesai, kas turi mazu vaiku - ekologiski ir be galo patogus produktai jiems - specialus mazi irankiai kad greiciau ismoktu patys valgyti ir pan. -- jums tai gali buti neaktualu, o mamai ir vaikui labai svarbu -- pagrindine mano specialybe - dizainere (šioje vietoje ideda linką į savo puslapį)

BET as uz tai kad namuose butu maksimaliai saugus ir nerealiai patogus indai, kurie neskatina maniakisko noro vartoti ir mesti (o jūs namie iš vienkartinių indų valgote?), vartoti ir mesti - taupo pinigus, netersia mano organizmo toksinais ir tausoja zemes resursus, todel rasau tokius laiskus :)
viska galima ateiti ir pamatyti jei tik noras yra ir zinoti, o paskui jau rinktis - tai reikalinga, svarbu, dabar ar veliau ir pan
www.tupperware.com

Sigita:
Ačiū už išsamų atsakymą. Deja, pataikėte ant tos, kuriai neįdomu :)
sėkmės ieškant naujų klientų.
Sigita.

Vida:
aciu :) uz palinkejimus --
tik as ne klientu ieskau (nes tuos gaminius atiduodu uz savikaina:) o noriu kad zmones zinotu kad yra ir tokiu gaminiu, ir galimybiu juos tiesiog laimeti

Nu tai galėjo ir geresnį būdą pasirinkti...

Die ant kiek būtų lengvas gyvenimas, jei nereikėtų tvarkyti namų - nebūtų dulkių, po lova keistu būdu nesiformuotų pūkų kamuoliai ir ant grindų nesimėtytų mano vienas kitas plaukas.
Gali kardinaliai viską iššveisti, išvalyti visus kampus, švara neištemps nė savaitės ir vėl eisi keliais, lipsi ant kėdžių, šveisi vonią, ypač visus kranus ir kranelius, taip mielai apsitraukiančius kalkių šydais. Kompiuteris dulkes renka dar labiau - magnetina ar kokio velnio.
Sunku žaisti kūrėją, kai esi moteris - atsisėdu rašyti, negaliu, nes matau dulkes, pūkus... Štai ir dabar, rašydama šį postą, dėbteliu į televizorių ir prisimenu, kad nenuvaliau dulkių nuo ekrano. Dedu kompą į šalį ir pėdinu į vonią šluostės. Kitaip negaliu. Pasisekė vyrams, jiems įdiegta speciali programinė įranga: jie nemato dulkių, "bardako", jiems nemaišo ne į vietą padėti drabužiai ar koridoriuje šalia batų dėžės išrikiuoti seniausiai nenešiojami batai.
Ir vat būna dienų, kai buitis užmuša įkvėpimą... o aš pavargstu būti moterimi-namų šeimininke.

Filmas "Moon": žiūrėti, šiurpintis, nesuprasti, baisėtis... Geras.

Kaip sakant, neliesk mano kompleksų, ir aš nerodysiu tavųjų. Arba kažkas panašaus.
Vakar batų išparduotuvėje matavausi tokius mielus ilgaaulius ant platformos (vientisas padas su kulnu). Konsultantė, kokių 35 metų, man ir sako: "Platforma šią žiemą madinga". Išsprūdo man klausimas: "Kur taip parašyta?" Užkliudžiau riebų kompleksą, ne kitaip - konsultantė išbėrė tiradą: "Jūs ką, galvojate, kad mes čia dirbame išparduotuvėje ir madomis nesidomime? Mes žinome daugiau nei tos, kurios Vilniaus vartuose dirba". Šyptelėjau ir palinksėjau į temą, kad jo jo, taip ir yra, ramybės dėlei pasukau kalbą link batų.
O dabar galvoju, turėti kažkokią nuoskaudą yra kompleksas ar ne?
Kad ir kaip ten bebūtų, šią žiemą aš būsiu laaabai madinga ir tegu eina tie Vilniaus vartai peklon su savo Jimmy Choo ir raudonpadžiais Louboutin bateliais. Jėtus, kokia laimė, kad Petruškevičiaus netenka sutikti, thpu thpu thpu :)
P.S. Paskutinę pastraipą skaityti sarkastiškai.

Ne, o dabar rimčiau - kas su manim eis į "Vilnius Tattoo Convention"?
Lapkričio 14 d. klube "Havana Social Club"
Bilietas 28 Lt.

Tattoo nesidarysiu, už rankos palaikyt nereikės. Šiaip akis paganyt į "išpieštuosius". Plius bodypainting'o bus, metalinės muzikos ir bičiukų parauktais antakiukais ir mergikių papūstom krūtinėm (?).

Anybody in? Vienai kažkaip... liūdna :)

Kiekvieną rudenį tas pats - ledinės kojos ir rankos. Tokia vat ta kraujotaka prasta, vaikeli. Reikėtų kokių vaistukų pagerti, kraują pavarinėti. Ne, visokie adrenalino kupini užsiėmimai nepadeda - bo jau tada verčiau melsvos ledinukės, nei raudoniu spindintys nemaloniai karšti pirštai. Ir kai sakau, kad norisi duše pasišildyti, tai jokia poniškumo ar išpindėjimo išraiška, kartais tai gyvybiškai svarbu. Bo gali sėdėti ir valandą kentėti niežtinčią mentį, nei su lediniais pirštais gąsdinti šiltą užantį.
Esu vaikščiojantis šaltas kompresas. Lediniais delnais galiu atvėsinti kaktą, tiesa, nežinau, ar mano ledinukai taip pat sėkmingai pagelbėtų sumušimo atvejais, kai šaltais daiktais bandoma atšaukti potencialias mėlynes. Pabandyti neskauda.

Kabinu medų, kvepiantį kava. Paradoksas. Stikliniame indelyje ilgą laiką saugota kava, vėliau stovėjo tuščias, nenaudojamas. Ir štai praėjusiais metais ten suvarvolinau medų, atsidarau - trenkia kofeinu. Vieni atradimai ir džiūgesiai. Iš mūsų trijulės medų toleruoju tik aš vienas, taigi džiūgesio užteks ir kitiems metams.

Triušiui atsibodo kariauti dėl įėjimo į knygų lentyną, naujausias užsiėmimas - mineralinio "skaitymas". Palieki butelį ant grindų, plešia etiketę išsijuosęs.

Laukiu versijos, kad Š.Kalmanovičių nušovė D.Kedys. Gi Rusijos vizą tai turėjo...

Vakar buvome antrame festivalio "Nepatogus kinas" filme "Dienos Sea Point'e".
Filmas kaip filmas. Dokumentika. Turbūt čia tik aš turiu tokius nerealius sugebėjimus susigraudinti "lygioje vietoje".
Tarpusavyje kalbasi senukų pora, vyras ir žmona: "Aš einu senyn." - "Ką tu kalbi - tu jau esi senas". Vėliau jis miršta. Jos veide - graudi ramybė.
Benamis nueina į bažnyčią ir per pamaldas visi žmonės susikabina rankomis, neišskirdami jo iš būrio. Tą akimirką, kai ranka įsikabina į ranką, aš braukiu ašarą.
Baseino prižiūrėtojas švytinčiu veidu: "Vanduo pilnas meilės ir gyvybės".
Mažas berniukas šalia pusamžio vyro: "Filmuok mane, aš esu geresnis".
Benamis: "Paukščiai skraido aukštai danguje, bet maisto jie leidžiasi į žemę".
Ir daug tokių akimirkų, švystelėjimų, garsų. Išeinant iš kino teatro, už nugaros girdžiu sakant "Praradau dvi valandas savo gyvenime". Ar barškės taupyklė, jei neįmesi monetos? Bestygės gitaros, jūs...
Važiuojant namo pilname troleibuse dzejus ištaria: "Jau žmonių mažėja". Suprantu, ką jis sako, bet vis tiek išverčiu į savo kalbą ir mintyse jam atsakau: "Taip, žmonių vis mažiau ir mažiau..."

Radau lankstinuką pašto dėžutėje, net užsimaniau pabandyti (bet kaip visada negaliu, ačiū tau, mama). Gal norite pabandyti Jūs? :)
http://svieziaspienas.lt