Smėlio smiltys, vėjo mintys

Tuoj peraugs plaukai, nagai, ragai.. ir norai. Vis nedrįstu kažko paprašyti/pareikalauti iš tam tikrų žmonių. Atsidūstu ir mintyse sau pasakau RYTOJ.
Šiandien niekam nieko nemelavau. Nenorėjau.
Dokumentai dokumentukai.. Pristatai viską į dangiškąją buhalteriją ir lauki, kada pasakys TAU tą visas nuodėmes atleidžiantį ir sielą apvalantį TAIP. Ir tada atsivers tie pažadėtojo rojaus vartai. Rojuje savitarnos nėra - pats durų neatsidarysi.
Nėra taip BLOGAI. Bet būna ir geriau.
Laukimas vargina. Nors turbūt ne tiek, kiek abejonės - bus, NEBUS, bus..
Ech, vis tos svajonės, norai... Kartais net baugu, kad viskas taip pildosi - visą laiką jausti virpantį džiugesio kirmėlytę paširdžiuose darosi kasdienine diagnoze. Priprasiu.