Smėlio smiltys, vėjo mintys

Nu ką, šienaujam, ką mums ten į akis ir ausis, į širdis prisėjo.
Spektaklis labai patiko. Sėdėjom pirmoje eilėje, tai dažnai teko purtytis minties, kad žiūrime kinofilmą: kiekvienas judesys, mimika, net mažiausias antakio kilstelėjimas.. - matėme viską. Pakerėjo aktorių vaidyba. Ypač Ramūnas Cicėnas (Kazimieras Pokštas). Jam skiriu 10 balų su stipriu pliusu. Ir tikrai ne todėl, kad jis buvo pagrindinis komediantas. O kūdikį suvaidino tiesiog tobulai! ;)
Įstrigo Vaidos Būtytės Helė, per ją vietomis nemačiau kitų aktorių, nes vėpsojau į ją. Graži moteris, visa laikysena tokia... jei toji Helė praeitų Gedimino prospektu, visi vyrai atsisukinėtų po kelis kartus, tikrai :)
Pirmoje dalyje krykštavome ir juokėmės. Protas sugranuliavo, ką norima rimtai pasakyt, bet visas pateikimas toks - kad negali nesišypsoti. Antroje dalyje juoką pakeitė graudulys. Mirštant Salei (Gintarė Latvėnaitė), vos neapsiverkiau.. Dar tas Cicėno "baubimas": "Namoo-oo-OO-oo!".. vienžo, didelė tragedija man ten buvo.
Pastatymas - liuks! Gal tik antroje dalyje pritrūkta veiksmo vientisumo, kai susitinka Kazimieras ir Salė. Trupučiuką perdaug tragizmo gal.. Bet viskas ok.
P.S. Niekaip nesupratau, kaip nenuvirto nuo to sosto, tekinom nešama "pana Marija" :D