Smėlio smiltys, vėjo mintys

Pagaliau grįžom iš tos Ignalinos. Planas grįžti vakar neišsipildė dėl tam tikrų aplinkybių. Viena svarbiausių jų - dūminė pirtis. Ooooo, buvo gėris. Truputuką graužė akis, bet ta šiluma taip maloniai veikė odą - ne prakaitavom, o tiesiog mėgavomės besikondensuojančiu vandeniu ant odos. Nežinau, gal kažkiek prakaito buvo, bet nesijautė. Užtat dabar duše iškart oda padvelkia dūmais. Sakė, taip bus kokią savaitę - prausiantis sklis toks kvapas nuo odos.
Sodyba.. senų prisiminimų kalvė. Ant sienų sukabintos kažkada ten gyvenusių žmonių nuotraukos, šventieji visokie.. Ryte žiūrėjau į rąstų lubas ir man vaidenosi, kad tokie brūkšniukai po penkis ant kai kurių rąstų yra ne kas kita, o tą namą stačiusių žmonių pirštų antspaudai.. Pabuvus tokioje vietoje, norisi ir patiems kada nors įsigyt mažą sodybėlę. Nes manoji tėviškė baisiai jau toli.. ir neturi tokio senovinio dvelksmo - per daug viskas sutvarkyta, užtinkuota, uždažyta..
Išvažiavom, palikę ištryptą kiemą - och, kaip mes ten penktadienį šokom. Po Ruslanos "Wild dances" net uždusau - pagavo muzika ir nusinešė.. jau senokiai neteko taip išsikrauti.
Gamta... sodas.. pakeliui vien tik medžiai ir medžiai.. sodybėlės prie sodybėlių.. kaimai kaimai.. ir taip ramu ir gera važiuoti štai šitaip.
Išgėrėm nemažai. Suvalgėm irgi. Bet buvo gerai. Parsivežėm dar tos stebuklingos sriubos stiklainiuką. Kaip mes jos vakar ryte laukėm.. tokia kvapni, riebi, kaip tik pavargusiems kūnams išvirta.. Mmmm.. Gyvenimas yra gražus.