Smėlio smiltys, vėjo mintys

Jau ryte piršausi sau idėją, kad niekur skristi nereikės ir man neteks patirti tokio streso. Deja...
Laiškas latvei, atsakymas. Ir štai rezultatai: atveš bilietus pirmadienį ir jau būsiu "palaiminta" skrydžiui į Kopenhagą, iš ten - į Milaną. Blet.
Iššūkis. Šitas darbas verčia mane verstis kūlio. Negana to, kad pradėjau domėtis technika, tai dar ir visokių nesąmonių reikia klausinėti kitų žmonių. Skambini kokiam firmos dyrikui ir blondiniškai klausi - o tai šitas iš ko padarytas ir kaip veikia, m? Ble ble, ko dėl karjeros nepadarysi.
Laukiu pirmo numerio. Tada mažiau reikės pasakoti pašnekovams, kas tai per naujas žurnalas bus.
O kol kas bandymai dirbti kaip įprastai. Ir dar sukant galvoje visa įmanomas angliškas frazes - kaip reikės ten kalbėti.
Ale kaip pažengė ši karta nuo buvusių laikų - skambinu latvei ir kalbu su ja angliškai, o ne rusiškai. Kodėl? Tai kad manoji rusų kalba prastesnė už anglų dvigubai.
Streso sukėlimo priežastis išeis truputį į naudą - pagaliau suskubo man vizitkes padaryti. Turėčiau kitą savaitę gauti. Hope so.
O kol kas baimė, nerimas, viltis.
Ech... bože bože...

Nelaimės žmones suartina, peršasi mintis po praėjusios paros. Vakar vakare laiptinėje padvokus dūmais, staiga susirinko moteriškoji divizija ir patikrino visus butus, ar nekilo gaisras. Buvau patikrinta ir aš. Dar pastypsojau laiptinėje, pakomentavom, kas tai galėtų būti ir t.t. Kažkaip net ramiau pasidarė - mes ne vieni čia gyvename juk.
O paskui istorija, kurią dar pasakos dzejus. Pavogė mums ir dar dviem gyventojams elektros skaitliukus šiąnakt. Et, ko gi mes gulėjome lovoje, kai 12 val dingo elektra? Nors gal ir gerai, kad nelindome iškart ieškoti teisybės - būtume gal gavę į galvas. Apie netikėtą įsiveržimą į butą, kur daug daugiau vertingų daiktų nei kažkoks elektros skaitliukas, net nekalbu. Brrrr... Tai va, ir šįryt su chalatais teko sudaryti moteriškąją vieno aukšto mini diviziją. Nelaimė, bet tai padarė pažįstamais mus, iki šiol tik tesisveikinusius.
Toliau stumiami spintos-komodos darbai. Lėtai, bet vis į priekį.
O aš rašau eilinį straipsnį. Kai tik gaunu naują temą, čiumpu ją godžiai ir doroju, nes ta senoji apie metalus mane baigia iš proto išvaryti. Informacijos nulis, o parašyti kažką reikia. Bent jau reikalauja. Niekis, įveiksiu šią metalinę problemą.
Gurkšnoju kokteiliuką ir klausausi DIDO. Taip ramu ramu.. Prisimenu, kaip tvarkėmės tą dieną po galingo atsikraustymo. Daiktų daiktų, maišų maišų kalnai... Per pertraukėlę įsijungėm DIDO ir ramiai gulėjom sujauktoje, rankšluosčiais ir patalyne apkrautoje lovoje... ir taip atsargiai bučiavomės, glostėme vienas kito plaukus ir šnabždėjomės... net apsiverkiau tada.. Kodėl? Nes buvo TIKRAI GERA.
Norėčiau šią akimirką pakartoti.
Ir dar vienas šios dienos moralas: durnos spalvos kartais palieka protingus drabužius ir tada viskas nusidažo. Naivi mergaitė šiandien į skalbimo mašiną sugrūdo mėlynus-žydrus su juodais ir dar įmetė vieną baltą. Dabar balto nebeturiu, yra tik šviesiai žydras. Kągi, eisim pirkti balto vėl ;)

Vienu žodžiu.
Jeigu kas manęs paklaustų, kur aš dirbu, aš išsišiepusi atsakyčiau, kad Spaudos rūmuose. Žmogeliui, nežinančiam, kad šiame pastate yra visokių vairavimo mokyklų, firmų firmelių ir net Keistuolių teatras (jei neklystų), tai padarytų neblogą įspūdį. Juk kur daugiau turėtų dirbti žurnalistas, jei ne Spaudos rūmuose?
Aš dirbu. Gal ne taip efektingai ir greitai, bet rezultatai jau neblogi. Pala, mane dar apiformins ;) Eisiu fotkintis "pasui". Įdomu, ar gražiai atrodys mano pirmasis darbo pažymėjimas?...
Aš nevairuoju. Aš važinėju troleibusais. Kol kas. Po metelių tikiuosi atitinkamų pokyčių.
O mes jau turim komodos karkasą. Net jau vienas stalčius įdėtas yra. Smaguva. Jei viskas taip ir toliau, po savaitgalio kviesiu svečius pasižiūrėti, koooooookią diiiiiiiiiiiidelę spintą mes turim. Ir ateis tvarka į mūsų namus.
O sapnuose kol kas bėgimai nuo kitų. Kova už gvyybę. Ne tik savo, bet ir jo. Ir dar mamos (čia iš kito sapno). Pasiilgau namų, bet važiuoti dar netraukia. Apsilankai dienai-dviems ir gana.

darbe pamažu įsibėgėju, ar bent jau jaučiuosi įsibėgėjanti. Nors vis dar pagaunu save kokią valandą užsiiminėjančią niekais. Man tai būdinga. Gal kad vis išlieka šiek tiek įtampos - bet kada manęs gali paklausti, ką nuveikiau per šią dieną. Nors paklausia retai. Slavu bogu.
Prie naminio maisto lengvai priprantama - obuoliukai, pomidorai, agurkai... viskas iš kaimo. Ir viskas be konservantų, chemijos ir kito brudo.
Vasaros karštis ir vėsi redakcija. Bet vis tiek kažkaip norisi nusispirti basutes ir įbristi į jūrą... Jei kas pasiūlytų nemokamą kelionę į pajūrį, iškart sutikčiau, net jei tai būtų ir pirmadienis.
Ech...